Rankos paspaudimas. Ar žinote kaip?

   1. Ranką pirmas paduoda vyresnis jaunesniam..
   2. Tarp bendraamžių pirma ranką paduoda moteris vyrui..
   3. Jei susitinka dvi poros, pirmos pasisveikina moterys viena su kita, po to vyrai sveikina moteris (ranką pirma paduoda moteris), tada jau sveikinasi vyrai (pirmas ranką paduoda vyresnis).
   4. Prieš spausdamas ranką vyras privalo nusiimti pirštinę, moterims tai daryti nebūtina. Sveikinantis su žymiai vyresniu už save pirštinę privalu nusimauti ir moterims.

 


Rankos paspaudimas – tai tradicinis pasisveikinimo gestas. Mūsų laikais juo pradėta šiek tiek piktnaudžiauti. Pavyzdžiui bendradarbiams kasdien susitinkantiems darbe nebūtina kasdien ryte ir vakare spausti viens kitam ranką. Duodant ranką naudinga žinoti, kad ranka neturi būti suglebusi, atpalaiduota kaip medūza. Taip pat netinka spausti rankos iš visų jėgų, kratyti ją ore kelis kartus. Ranką duokite laisvu, užtikrintu judesiu. Rankos paspaudimas turi būti trumpas.

Moteris sveikindamasi, pirštinės gali nenusiimti, nebent sveikinantis su žymiai vyresne  už save moterimi.Vyrai sveikindamiesi vienas su kitu gali nenusiimti pirštinių, jei lauke šalta.

Bet jei vienas iš jų pirštines nusimovė, nieko nepadarysi  ir antrasis turi pasekti jo pavyzdžiu.

Jei vyras sveikinasi su moterimi kuri pirštinės nenusimovė, jis savosios taip pat gali ir nenusimauti, išskyrus storą megztą pirštinę.

Paprotys sveikinantis bučiuoti moteriai ranką vėl atgyja, tačiau reikia atminti, kad ranka bučiuojama tik patalpoje, jokiu būdu ne gatvėje..

Jei susitikęs draugą gatvėje jam tiesiate ranką, atminkite kad tokiu atveju jūsų abi rankos turi būti be pirštinių arba abi su jomis, jei ir draugo rankos su pirštinėmis. Netinka tiesti rankos su pirštine moteriai. To gali nesilaikyti vyresnė moteris tiesdama pirštinėtą ranką jaunesnei moteriai be pirštinių.

Įėjus į patalpą pirmiausia reikia nusimauti pirštines ir tik tada sveikintis su esančiais patalpoje. Žinoma nekalbama apie pirštines, kurios yra vakarinio tualeto aksesuaras.

Reikia atminti, kad pristatant arba prisistatant susirinkusiems nereikia pirmam tiesti rankos. Taip pat nereikia prieiti prie kiekvieno ir visiems spausti ranką, užtenka apsiriboti lengvu linktelėjimu ir tuo jūs parodysite visiems susirinkusiems dėmesį..

Kaip sveikintis?

    * Pirmas visada sveikinasi vyras su moterimi, jaunesnis su vyresniu.
    * Jaunesnė moteris pirma sveikinasi su vyresne.
    * Jei vyresnio amžiaus moteris paduoda jums ranką, o jūs sėdite, privalote atsistoti.Svarbi bendravimo priemonė ir išraiška yra kalba. Apie žmogaus elgesį, gebėjimą gražiai bendrauti pirmiausia sprendžiama iš kalbos. Pokalbiuose išryškėja asmens savitumas ir kultūros požymiai. Mandagus žmogus, atsižvelgdamas į aplinkybes, lengvai geba parinkti reikiamus žodžius, tuoj pajunta, kokia intonacija geriausiai tinka juos tarti, visa laikysena parodo savo vidinės ir išorinės kultūros darną. Neįmanoma aprašyti visos įvairių pokalbių eigos ir jų kalbos raiškos. Vis dėlto yra tipišku pokalbio situacijų ir temų, kurias apžvelgsiu savo darbe. Tai yra pasisveikinimas, kuriuo prasideda beveik kiekvienas pokalbis; mandagus kreipimasis, kurio visada prireikia kai reikia kreiptis į nepažįstamą žmogų, ko pasiteirauti; atsiprašymas, nes dažnai turime atsiprašyti, kai negali atlikti to, ką buvai pažadėjęs ir pan.; dėkojimas, kuris vartojamas padėkai reikšti, bet dažnai pamirštamas; atsisveikinimas, kuriuo baigiasi bet kuris pokalbis Sveikinimasis Beveik kiekvienas pokalbis prasideda pasisveikinimu. Lietuvių kalboje gausu pasisveikinimo formų: Labas rytas (Labą rytą)! Laba diena (Labą dieną)! labas vakaras (Labą vakarą)! Sveiki (Sveikas; Sveika)! Sveiki, drūti! ( Čepaitienė 1996:26). Abi formos – vardininko ir galininko – taisyklingos ir geros. Vardininkas kiek daugiau įsigalėjęs, todėl bendrinei kalbai gal ir teiktinesnis. Nepagrįstai keliamos abejonės dėl žodžio labas lietuviškumo. Tai senas baltiškas žodis, bendras lietuviams ir latviams. Visi vartojame prieveiksmį labai, o juk tai būdvardžio labas, -a vedinys. Peiktinas persistengimas sveikinimosi būdvardį labas keisti į geras – geras rytas! Be jokių svyravimų sveikinkimės kaip įprasta: labas rytas, laba diena, labas vakaras. Neretai vartojamas sveikinimosi žodis sveikas. Šiaip jis yra būdvardis, o vartojamas sveikinantis – artimas jaustukui: Sveikas, drauguži! Sveiki, vaikai! Sveikos, merginos! Į tokį sveikinimąsi kartais atsakoma: Sveiki, sveiki! Iš toliau atkeliavę svečiai sveikinami žodžių junginiu sveiki atvykę! Mandagumo papročiai reikalauja kartais sveikintis tyliai, be žodžių. Paskaitininkas, poetas, skaitovas, solistas, išėjęs į sceną, tyliai nusilenkia klausytojams, žiūrovams, netardamas sveikinimosi žodžių. Svečias, pavėlavęs į vaišes, ypač į gausų svečių būrį, taip pat netaria sveikinimosi žodžių, kad neatkreiptų dėmesio. Užtenka tik nusilenkti ir paduoti ranką greta esantiems svečiams. Tyliai sveikinamės įprastinėse viešose vietose: autobuse, bendrame traukinio vagone, didesnių miestų gatvėse, teatruose, koncertų, susirinkimų salėse, parodų patalpose ir šiaip dideliuose žmonių susibūrimuose, kur laikomasi tam tikro oficialumo, iškilmingumo. Kai einame gatve ar šiaip viešose vietose pasirodome su draugu, turim irgi sveikinti visus tuos, kuriuos draugas sveikina, ir atsakyti į sveikinimus visų tų, kurie mūsų draugą sveikina. Kultūringas, išsiauklėjęs žmogus greit susiorientuoja pagal susidariusias aplinkybes, kada ir kaip sveikintis su pažįstamais ir nepažįstamais. Kai daug žmonių, pavyzdžiui, į valgyklą, parduotuvę, kirpyklą, jis įeina tylomis, o kai nėra klientų ar pirkėjų ir darbuotojai laisvi, sugebės gražiai pasisveikinti ir kartais dar nepašykštės vieno kito šmaikštesnio žodžio, praskaidrinančio nuotaiką. Bet nepamirškime: visur, visada ir su visais reikia sveikintis pagarbiai. Labai nemandagu sveikintis su cigarete dantyse, susikišus rankas į kišenes, vyrams – su kepure ar skrybėle. (Beretės ar kitokios užsimaunamos kepurės vyrams nusiimti nereikia.) Jaunimo kalboje visada esti noro išsiskirti. Bandymą “pasirodyti” atspindi ir jų pasisveikinimo žodžiai: Halou! Saliut! Zrorov! Privet! ir pan. Suprantama, viešajai kalbai jie nepriimtini dėl nelietuviškos raiškos. ( Čepaitienė 1996:27) Kartais praktiškai susidaro keblumų, kam pirmam sveikintis Mandagumo papročiai reikalauja, kad jaunesnis ar žemesnis savo tarnybine bei visuomenine padėtimi pirmas sveikintų vyresnį, aukštesnio rango žmogų. Pavyzdžiui, valdinys pirmas sveikina įstaigos viršininką (tik moterys čia turi privilegijų). Sveikinimosi pirmumą kartais lemia ir aplinkybės. Tas, kuris įeina į vidų, pirmas taria sveikinimosi žodžius ten esantiems ar pirmiau atėjusiems, nors tie esantieji ar pirmiau atėję tebūtų tik vaikai. Lipantis laiptais aukštyn pirmas sveikina kaimynus ar šiaip pažįstamus žmones, lipančius žemyn, išeinančius. Prisiartinantis prie stovinčio pirmas taria sveikinimosi žodžius stovinčiam. Gražus daugelio šeimų paprotys – sveikintis iš ryto atsikėlus. Tas, kas vėliau atsikelia, sveikina anksčiau atsikėlusius – taria labas rytas! Paprastai vaikai sveikina tėvus (vaikai ilgiau miega). Įpratę šeimoje sakyti labas rytas vaikai ir kiti šeimos nariai nepamirš ir svečiuose rytais pasisveikinti su namų šeimininkais. Nuvažiavę į kurortą, rytais pasisveikiname su kambario draugais, su to paties stalo kaimynais. Visose įstaigose, mokyklose kasdien bendradarbiai palinki vieni kitiems ,,labo ryto“. To gražaus papročio šaknys kaip tik ir turėtų būti ugdomos šeimoje. Paprastai sveikinamės tik su pažįstamais, tačiau kaimuose senu papročiu sveikinami ir nepažįstami laukuose dirbantys ar nuošaliuose keliukuose sutikti žmonės… Mieste neįprasta sveikintis su nepažįstamais. Reikėtų bent su artimais kaimynais, prie tos pačios laiptinės prisišliejusiais gyventojais kasdien pasisveikinti, kartais ir vienu kitu žodžiu persimesti. Nepamirštini ir linksmi, šilti sveikinimosi žodžiai, ypač mėgstami vaikų, paauglių, judrių jaunuolių: sveikas gyvas! sveikas drūtas! labutis! sveikutis! labs rytelis! laba dienelė! labas vakarėlis!.. Taip sveikinti tinka tik mokiniams savo draugus, suaugusiems nebent labai artimus žmones – linksmus bičiulius, brolius, seseris… Vyresniam už save asmeniui, viršininkui, profesoriui nederėtų sakyti net vieną sveikinimosi žodį labas ar sveikas. Pasitaiko išgirsti sveikinantis žodžiu pagarba! Tuo žodžiu sveikinamajam asmeniui tikrai pagarbos neparodome. Mandagus kreipimasis Ne visi esame pratę mandagiai užkalbinti nepažįstamą žmogų, kreipdamiesi į jį kokiu reikalu, ko nors pasiteiraudami. Sostinės gatvėse sutiktų praeivių vaikai neretai teiraujasi, kuri dabar valanda. Kaip malonu, kai koks pirmaklasis ar antraklasis pypliukas pasirodo kartais esąs mandagesnis už aukštesniųjų klasių mokinius: Atsiprašau! Gal galėtumėt pasakyti, kuri dabar valanda? Girdi malonų vaikišką balselį ir nejučiomis nusišypsai. Ne tik žodis atsiprašau, bet ir kiti tokio kreipimosi žodžiai verti pagyrimo: Gal galėtumėt pasakyti… Klausiamoji bei abejojamoji dalelytė gal kartu su tariamosios nuosakos veiksmažodžiu galėtumėt labai mandagiai, labai švelniai išreiškia kreipimąsi į nepažįstamą vyresnį ar šiaip gerbtiną žmogų. Panašiai ir gatvėje mažai pažįstantis miestą žmogus mandagiai kreipiasi į praeivį: Atsiprašau! Ar negalėtumėt paaiškinti, kaip čia tiesiausiu keliu pasiekti geležinkelio stotį? Taigi, kai reikia kreiptis į nepažįstamą žmogų, ko pasiteirauti, nepašykštėkime mandagumo žodžio atsiprašau. Tačiau, jeigu šis žodis tariamas šiurkščiu balsu, jei stačiokiškai formuluojamas pats klausimas, – nė kalbos negali būti apie klausėjo mandagumą. Visai kitokio mandagumo reikia laikytis kreipiantis į specialius informacijos skyrius. Pavyzdžiui, geležinkelio ar kitokiose susisiekimo stotyse, didelėse įstaigose, įmonėse, ypač susidarius nemažai norinčių pasiteirauti žmonių, – aplinkybės verčia kuo trumpiau, be atsiprašymo, be jokių įžangų formuluoti klausimą ir, gavus atsakymą, nepridėti be būtino reikalo papildomų bei patikslinamų klausimėlių. Lietuviui įprasta kreiptis mandagumo žodžiu, pvz.: Prašom pasakyti; Prašom atnešti ir pan. Taisyklė tokia: mandagumo žodis vartotinas prieš atliktiną veiksmą įvardijantį veiksmažodį. Lietuvių etiketą (ne tik kalbos, bet ir bendrąjį) žeidžia frazės, kai mandagumo žodis atsiduria po veiksmažodžio (atneškit, prašom ir pan.) (Čepaitienė 1996:30) Kreipiantis žodžiu ar raštu paprastai vartojamos įvardžiuotinės formos gerbiamasis, -oji (santrumpa gerb.). Jos gali eiti vienos arba kartu su asmenvardžiais, pareigų pavadinimais ir pan. Kai kartu vartojamas ir prieveiksmis didžiai, reikalingas neįvardžiuotinis būdvardis: Didžiai gerbiamas profesoriau. Su pavardėmis ar bendriniais asmenų pavadinimais vartojami ir žodžiai ponas, ponia, panelė, pvz.: ponas Šimonis (santrumpa p.) Atsiprašymas Kartais turime atsiprašyti ir šitai pasakyti taip pat turime mokėti. Atsiprašyti paprastai tenka, kai negali atlikti to, ką buvai pažadėjęs, arba padarei ne tai (ne taip), kaip iš tavęs tikėjosi. Paprasčiausia atsiprašome vienu žodžiu: atsiprašau. Tačiau jis situacijos nė kiek nepaaiškina, kad vargu ar jo pakanka pašnekovui nuraminti. Todėl geresnis – motyvuotas atsiprašymas. Geriausia, kai apie negalimą įvykdyti pasižadėjimą pranešame iš anksto. Jei buvote sutarę su draugais iškylauti, skambinate ir paaiškinate: Labai gaila, šįsyk nepavyks kartu pailsėti. Gavome telegramą, kad atvyksta brolis. Atsiprašom, kad nebūsim kartu. Jei iš anksto įspėti apie pasikeistus planus negalėjote, privalote ne tik atsiprašyti, bet ir paprašyti atleidimo: juk kiti žmonės, nežinodami jūsų situacijos, tikrai jaudinosi. Todėl ir sakoma, kad pažadais nedera svaidytis. (Čepaitienė 1996:33) Kartais tenka atsiprašyti dėl blogos savijautos, negalės ir pan. Tai daryti nelengva: kam malonu dejuoti dėl kokio negalavimo. Vis dėlto reikėtų mokytis save kontroliuoti: ar bloga savijauta leis gerai atlikti darbą, ar jo neteks iš naujo daryti, nes gali įvelti daug klaidų. Taigi ir reikėtų informuoti apie tai, kaip jautiesi, ir įsipareigoti, kada esi numatęs darbą atlikti (jei tai įmanoma). Taip pasiaiškinti dažniausiai turime viršininkui, darbo vadovui. Kaip, kokiais žodžiais dera kreiptis, labai priklauso nuo jūsų santykių, asmeninių vadovo savybių. Paprasčiausia informuoti: Atsiprašau, kad šiandien neatvyksiu į darbą. Pakilo temperatūra, išsikviečiau gydytoją. Vadovui labai svarbu iš anksto žinoti, kada jūsų nebus: dažnai teks perskirstyti darbus ir pan. (Čepaitienė 1996:34) Dėkojimas Atpratome už paslaugas sakyti ačiū, ypač ten, kur tos paslaugos teikiamos ne vienam klientui, bet visam būriui žmonių, o per dieną net keliems šimtams. Pasičiumpame išvalytus ar išskalbtus drabužius, skalbinius, sutaisytus batus, nusipirktą daiktą – ir pro duris! Nei ačiū, nei išgrauš – kaip sakydavo mūsų seneliai. Argi taip sunku tarti tokį trumpą žodelį ačiū arba dėkui?! Ypač ankstesnį rytą, kai mažiau klientų. Atiduoda mums ateljė pasiūtą kostiumą. Atsiimdami tariame ačiū ir čia pat apžiūrime, pasimatuojame. Jei randame ką taisytina, mandagiai pasakome. O jeigu siuvėjo darbas tikrai puikus, vertas pagyrimo, jei kostiumas kaip nulietas, – kodėl mums neišreikšti pasitenkinimo, pasigėrėjimo, kodėl nepadėkoti dar kartą?! Tik jau gražesniais, nuoširdesniais žodžiais: labai ačiū! labai labai dėkui! nuoširdžiausiai dėkoju! Daugiau padėkos žodžių reikia ir mūsų kasdieniame buitiniame gyvenime. Užtvindytas štai po lietaus takelis, telkšo balutė. Kažkieno gera ranka patiesė lentą. Jau keli koją žengti ta lenta, o iš kito galo vyriškis bepradedąs žingsniuoti. Jis mandagiai atšoka atgal ir praleidžia tave – moterį. Nejaugi pranyrinsi pro jį nepadėkojusi?! Atidaro mums vyriškis duris, leidžia pirma įeiti ar išeiti ir dar palaiko, kad neužkliūtume (ypač su nešuliais), – ar visada padėkojame?! Užleidžia mums vietą autobuse, troleibuse, ypač tolimesnėje kelionėje, – ar neužmirštame mandagiai tarti ačiū?! Už moteriai siūlomą sėdimą vietą turėtų padėkoti ne tik pati moteris, bet ir ją lydintis vyriškis. Net ir tada, kai siūloma vieta nežadama pasinaudoti, vis tiek reikia tarti padėkos žodį: ,,Ačiū! Aš tik vieną stotelę tevažiuosiu“. Panašiai dėkingumą reiškiame ir kai siūlo mums kas užkąsti. Dėkojame siūlymą priimdami (,,Ačiū!“ Ir sėdamės prie stalo) ir jo atsisakydami: ,,Ačiū! Ką tik su draugais pietavęs“. Padėkai reikšti turime du žodžius: ačiū ir dėkui. Abu žodžiai vartojami ir šnekamojoje, ir bendrinėje kalboje; juos laikome absoliučiais sinonimais. Žodis ačiū yra skambesnis, bet dėkui yra parankesnis tuo, kad turi daugiau vedinių: padėka, dėkoti, dėkingas. Padėkos žodžius paprastai vartojame gerai, taisyklingai. Tiktai kai norime išreikšti didelę padėką, griebiamės nebūdingų lietuvių kalbai konstrukcijų: didelis ačiū, didelis dėkui. Tai nepriimtini vertiniai iš rusų kalbos bolšoe spasibo. Lietuviškai reikia sakyti labai ačiū, labai dėkui. Kai jaučiamės nepaprastai dėkingi, tą savo dėkingumą galime išreikšti kartodami prieveiksmį: labai labai ačiū; labai labai dėkui. Tik be reikalo kartais įterpiam jungtuką ir: labai ir labai ačiū (dėkui). Tas jungtukas čia lietuvių kalbai netinka, laikytinas klaida. Padėką galime reikšti ne tik jaustukais ačiū, dėkui, bet ir veiksmažodžiu dėkoti, veiksmažodiniu junginiu esu dėkingas. Veiksmažodžiu ar veiksmažodiniu junginiu reiškiama padėka mandagesnė, pagarbesnė negu jaustukais ačiū, dėkui. Prie veiksmažodžio dažniausiai dar pridedamas prieveiksmis: nuoširdžiai (nuoširdžiausiai) dėkoju. Pasakymas nuolankiai dėkoju dabar nemadingas, pasenęs, primenantis baudžiavos laikus. Prie būdvardžio dėkingas tinka prieveiksmis labai ar nepaprastai. Pasakymais esu labai dėkingas, nepaprastai dėkingas – gražiai, mandagiai, pagarbiai išreiškiama didelė padėka. Vienas būdvardis dėkingas (be veiksmažodžio būti formos) lietuviškai reikšti padėkai netinka, nors pasitaiko išgirsti taip dėkojant. Pavyzdžiui, grąžindamas paskolintą knygą studentas sako: Dėkingas! Už nupirktus produktus kaimynė taria: Dėkinga! Abiem atvejais geriau įprastinis dėkui. Didelei padėkai reikšti tinka ilgesni pasakymai: Visą gyvenimą būsiu dėkingas. Taip esu dėkingas, kad nesurandu žodžių. Nežinau nė kaip beatsidėkoti… Prašant kokios paslaugos, reiškiama išankstinė padėka: 1š anksto dėkoju. Tik ne iš kalno! Taip lietuviškai sakyti netinka! Netikęs ir kanceliariškas pasakymas: Iš anksto reiškiu padėką! Mandagumo papročiai reikalauja tarti padėkos žodį ir tais atvejais, kai draugas ar šiaip artimas žmogus, kartais ir vyresnis, visų gerbiamas asmuo pasiteirauja, kaip gyvename, ar sveiki, kaip sekasi darbai. Atsakymą visuomet turime pradėti padėkos žodžiu: Ačiū (dėkui), gerai! Ačiū, šiaip taip krutu (liaudiškas pasakymas)! O kaip mandagiausia atsakyti, kai kas nors mums taria padėkos žodį? Nuo senų laikų esame pratę dėkojančiam atsakyti mandagumo žodžiu prašom. Mums taria ačiū (dėkui), mes atsakom – prašom! Tačiau kuklesni žmonės mandagumo žodį prašom varžosi sakyti, ypač kai už kokį menkniekį jiems kas nors dėkoja. Iš tiesų maloniau tarti prašom, kai jaučiamės kokią didesnę paslaugą padarę, kai ta paslauga bus pareikalavusi daugiau pastangų, atėmusi daugiau laiko. Pavyzdžiui, kaimynas išvažiavo atostogų, sutikome jo reikalus tvarkyti, butą pasaugoti, gėles prižiūrėti… Grįžęs kaimynas dėkoja, o mes nesivaržydami atsakome: Prašom! Yra dar liaudiškas atsakymas dėkojančiam: Nėr už ką! Iš kuklumo jaučiamės menkai patarnavę, nenusipelnę padėkos. Kuklų atsakymą dėkojančiam kartais išreiškiame ir kitais nuoširdumo padiktuotais žodžiais: Ką jau čia! Menkniekis! Buvo už ką dėkoti… Ar verta dėkoti už tokį menkniekį?! Vienas malonumas Jums padėti. Štai svečias, atsisveikindamas su mumis, dėkoja: Tai gražiai pasisvečiavau! Ačiū už vaišes! Mes kukliai atsakome: Tokios čia mūsų vaišės… Arba: Prašom dažniau! Galima sakyti ir liaudiškai: Į sveikatą! Kai seniau kaimai dar nebuvo išskirstyti vienkiemiais, grįžę iš pirties šeimos nariai ir kartu maudęsi kaimynai dėkodavo šeimininkei: Ačiū už šilumą! Šeimininkė atsakydavo: Į sveikatą! Palaikytinas paprotys! Ir miestiečių šeimos turėtų iš mažens pratinti vaikus, išsimaudžiusius vonioje, padėkoti motinai: Ačiū už šilumą! Motina gali savaip atsakyti: Kad tik būtum sveikas! Nemažai yra atvejų, kai dėkojančiam nieko nereikia atsakyti. Pavyzdžiui, pranešėjas baigė skaityti paskaitą. Susirinkimo pirmininkas dėkoja visų dalyvių vardu. Tą padėką pranešėjas priima tylėdamas. Šia proga norėtume priminti, kad paskaitininkai, baigdami kalbėti, nebūtinai turi dėkoti klausytojams už dėmesį. Ačiū už dėmesį virto įkyria formule! Dar keisčiau, kai prelegentas tą formulę sutrumpina, burbteli tik vieną ačiū! Vadinasi, jis pats sau padėkoja! Bent jau ta padėka turėtų būti išreiškiama nors kiek kūrybiškiau: Dėkoju kantriems klausytojams. Baigus paskaitą, užtenka tik nusilenkti klausytojams. Atsisveikinimas Geriausia, lietuviškiausia atsisveikinti senu lietuvišku žodžiu sudiev! arba trumpesne jo forma sudie! Šis senas lietuviškas atsisveikinimo žodis tvirtai įsišaknijęs visoje Lietuvoje. Jis atsirado iš susiliejusių žodžių su Dievu (su Diev), tarsi palaimina žmogų, su kuriuo išsiskiriama, linkėdami jam Aukščiausiojo globos. (Čepaitienė 1996:35) O kaip žiūrėsime į atsisveikinimą viso gero? Ką gi – turime jam pripažinti bendrinės kalbos teises, nors jis mums vis primena vsevo choroševo! Jo variantas viso labo būtų lietuviškesnis ir derintųsi su sveikinimosi žodžiu labas. Šalia viso gero yra ir laipsniuota forma viso geriausio, turinti familiarumo atspalvį. Su pagarbiais žmonėmis taip atsisveikinti nederėtų. Bendrinės kalbos teises turėtume pripažinti atsisveikinimui iki (ligi) pasimatymo, nors jam įsigalėti bus turėjusios įtakos mūsų kaimynų slavų ir vokiečių analogiškos atsisveikinimo formos. Panašus atsisveikinimas ir iki susitikimo. Tokių atsisveikinimų inteligentų šnekamojoje kalboje girdime kasdien: iki kito susitikimo, iki greito (malonaus, laukiamo, sutarto) susitikimo! Arba: iki vakaro, iki rytojaus… Tokius atsisveikinimus galime tarti tik artimiems žmonėms. Tačiau gana pagarbiai skamba tęstinių televizijos laidų vadovų tariami žodžiai laidos pabaigoje: Atsisveikinam iki kito karto! Su draugais kartais lakoniškai atsisveikiname tik vienu žodžiu iki. Ir atsisveikinimo žodžius viso labo, viso gero sutrumpiname – sakome tik viso! Tai paauglių, jaunuolių mėgstami atsisveikinimai. Savo vietoje jie tinka. Geri draugai išsiskirdami kartais vienas kitam pasako tuo tarpu arba šiuo tarpu. Girdime draugišką atsisveikinimą ir kol kas. Tokios atsisveikinimo formos bičiuliškuose santykiuose leistinos. Tik neturėtume, nusižiūrėję į rusų kalbą, sakyti pakol kas. Viešajai kalbai taip pat netiks atsisveikinimo žodis ate! (Čepaitienė 1996:36) Nerečiau vartojami liaudiški atsisveikinimai su būdvardžiu sveikas: lik sveikas, likite sveiki, lik sveika, likite sveikos; gyvenkim sveiki, darbuokimės sveiki. Taip tinka sakyti draugams, bendradarbiams. Vakare, prieš naktį tariamas labanaktis ar trumpesnė jo forma labanakt tinka visiems ir visais atvejais. Tiktai mažybinė forma labos naktelės turi familiarumo atspalvį. Išvados Taigi pokalbio etiketas, įvairios jo dalys nuolatos primena, kad kalbėdami turime nepamiršti kelių dalykų: 1) kas ir su kuo kalba 2) kokia pokalbio tema ir situacija 3) kuri sakytinės kalbos raiška pasirinktina Kalbos etiketas, reikalauja kreipiantis, atsiprašant, dėkojant, pasisveikinant, atsisveikinant ir t. t. tinkamai, savo vietoje vartoti savas, o ne išsiverstas svetimas mandagumo formules. Tikrai kultūringas žmogus visur ir visada laikosi santūriai, bendrauja su visais mandagiai. Stengiasi niekam neįkyrėti, kitų neužgaulioti. Net ir įskaudintas sugeba būti taktingas, mandagus, nepašykšti nors ir šaltesnio pasisveikinimo ar atsisveikinimo žodžio, visuomet atsako ko nors klausiamas. Ir niekada nekeršija, nes kerštas – silpnųjų ginklas! Mandagumo sąvoka labai plati. Ji apima ne tik išorines apraiškas – mandagią kalbą, mandagią elgseną, mandagią laikyseną, – bet ir vidinę žmogaus kultūrą: savitvardą, atlaidumą, užuojautą, paslaugumą… Etiketo vadovėlį perskaitęs, mandagumo dar neišmoksi. Reikia, žinoma, teorinių žinių, bet svarbiausia – praktinių įgūdžių. Naudinga stebėti kultūringų, išsiauklėjusių žmonių elgesį bei laikyseną, mokytis iš jų.
 

 

 

Šaltinis: etiketogidas.lt